- kūmas
- 1 kū̃mas, -à (rus. кyм, l. kum) smob. (2); SD95, R 1. krikšto tėvas ar motina: Kas buvo kūmas? Dkš. Brolį kūmù užprašė (ps.) Rmš. Na, kūma, išgerkim už lėlės sveikatą! Dkš. Kūma jį myli kaip savo vaiką Krkl. Prašė kūmà (prašė būti kūma) OZ28. ^ Girtas kaip kū̃mas Ktk. 2. Gršl vaiko krikšto tėvas ar motina jo tėvams: Man Jonas kū̃mas: jis mano vaiko krikšto tėvas Slm. Kū̃ma, prašom užeit krikšto dukteries pasižiūrėtų! Slm. Prašyk mane [į kūmystes] – aš būsiu tavo kūmas BsMtI124. 3. krikšto tėvas ar motina vienas kitam: Kū̃mas davė kū̃mai saldainių, kūmà kū̃mu – pirštines Slm. Kūmas kūmą mylėjo, per laukelį lydėjo (d.) Ds. Dėkuo, kūmaite, už dovenas, rodos, nė reikėjo, nė ką! Šv. 4. [i]bičiulis, draugas: Įdūrė jam į širdį vienos kūmos žodžiai, vakarykščiai ištarti LzP. Ko stovi, kūmuli? Prisėsk, – paragino Dvainienė V.Krėv. Atėjo pas tą jo pačią susiedka kūmutė; sako toj jo pati: „Žinai ką, kūmužėle, tą sakalą mano vyras užmušė!“ BsPIII185. Juk galėjom ir pas tave, kūmai, susirinktie Sz. Kopininkai, mieli kūmai, ar ištrauksite brolytį iš jūrų dugnelio? RD75. Ei, kūmužė, kūmužė širdužė, kodėl mane į svečius neprašai? JD20. Ei, kūma, kūmyčiukė, kas girdėt pas tave? JD19. Niekus plepi, kūmuti! (lydeka sako katinui) (ps.) J.Jabl. ^ Dūma – širdies kūma (kas širdyje, tas ir mintyse) B. Alkanai kūmai duona galvoj Str.
Dictionary of the Lithuanian Language.